Damon’ unu fojon mallaŭte trairis
Kun akra tranĉilo sub bask’ al tirano—
Al Dionisio,—sed unu gardano
Lin kaptis subite. Tiran’ al li diris:
«Pro kio al mi vi, bastardo, aliris?»
—Mi sanktan promeson ekvolis plenumi...—
«Krimulo! mi tuj vin ordonos krucumi!»
—Jam longe al morto mi estas pretita,
Kaj, kredu, ne diros mi eĉ unu vorton
Pro mia pardono, ĉar havas mi forton,
Por morti sur kruco; sed se inklinita
Vi estas al bono,—ho, estu donita
Al mi kelka tempo, por fraton edzigi,—
Ĉe vi—do mi povas amikon restigi.—
Kruele ekbrilis tirana rigardo,
Kaj jen li eldiris post kelka silento:
«Tre bone, kun tio mi estas konsenta;
Sed bone vi tamen memoru, bastardo,
Ke vian amikon mi tenos sub gardo
Ne pli, ol tri tagojn,—kaj poste li mortos,
Al vi li per tio pardonon alportos.»
Al sia amiko Damono alvenis
Kaj diris: «tiran’ min aljuĝis krucumi,
Ĉar volis mi sanktan promeson plenumi...
Kaj mi nur tri tagojn ricevi elpenis
Por fraton edzigi...» Kaj li ĉirkaŭprenis
Amikon kaj petas: «Ho, restu, karulo,
Vi por garantio ĉe malbonegulo!»
Amiko volonte konsentis, kaj restis
En malliberejo li por garantio,
Kaj tuj liberigis Damonon per tio....
Damono edziĝon de frato forfestis,
En tria mateno tre frue sin vestis
Kaj vojon rapidas, malfrui timante
Kaj ĉiam pri sia amiko pensante...
Subite tre forta ventego fariĝis,
Kaj tondro, kaj fulmo, kaj granda pluvego;
Pli forte, pli brue koleras ventego,—
Kaj jen riveretoj de mont’ ekruliĝis,
Riveron plenigis, kaj ĝi ekondiĝis....
Damono al ponto rapidas de monto,—
Kaj vidas, ke estas rompita jam ponto.
Li vagas sub pluvo sur bord’ de rivero,
Kaj tre malproksime li vidas dometon;
Li krias, li vokas, li petas ŝipeton,
Sed vane,—neniu ĉar kun malespero
Ekvolos batali kun brua rivero....
Kaj baldaŭ rivero jam aliformiĝis:
Je maro ĝi larĝa simila fariĝis.
Kaj jen lian koron plenigis doloro—
Li ploras, antaŭen li manojn etendas,
Kaj preĝon varmegan al Zeŭso li sendas:
«Kompatu!—li petas kun granda fervoro—
Kaj min ekrigardu kun dia favoro!
Se al Sirakuzoj vi min ne alportos,
Ho! mia amiko senkulpe ja mortos!»
Sed vane kompaton de Zeŭso li petas:
Ventego, kaj ondoj, kaj pluv’ ne ĉesiĝas,
Sed ĉiam pli fortaj, teruraj fariĝas,—
Kaj tempo forpasas... Damono formetas
De si sian veston, kuraĝe sin ĵetas
En bruan riveron kaj naĝas, tranĉante
Per brusto nur ondon, kun mort’ batalante...
Kaj jen li jam estas sur bordo,—elŝiris
Sin mem li el brakoj teruraj de morto,
Kaj multe dankem’ al favoro de sorto
Rapidas li plu.... Sed subite eliris
El granda arbaro rabistoj. Aliris
Al ili Damono,—kaj ili malpace
Ĉirkaŭis lin tute, rigardas minace.
«Ho, kion vi volas, krimuloj?—li diris—
Ankoraŭ ne scias, friponoj, vi tion,
Ke, krom ŝarĝa vivo, mi havas nenion,—
Sed vivo ne estas jam mia!» Li iris
Al ili, de unu bastonon elŝiris,
Per ĝi li eksvingis, kaj tri formortigis,
Aliajn—do ĉiujn facile forigis.
Sed suno post pluvo varmege bruligis
Migranton, kaj tute li perdis jam forton,
Kun granda teruro atendis li morton,—
Kaj preĝis li Zeŭson: «vi min liberigis
El ondoj bruegaj, de mi vi forigis
Rabistojn,—ĉu tie-ĉi devas suferi
Mi vane kaj morti, amikon oferi?!...»
Kaj—kio-do?—ŝajnas al li, murmuretas
Ne tre malproksime malgranda rivero:
Rapide sin turnas al ĝi kun espero
Damono—kaj vidas, ke fonto fluetas.
Al ĝi superforte li tuje vagetas,
Soifon brulegan kun ĝoj’ kvietigas
Kaj korpon malsanan en ĝi refreŝigas
Jam suno varmega majeste subiras
Kaj ombroj longegaj kuŝiĝas sur tero:
Tre baldaŭ jam venos trankvila vespero.
Sur vojo al urb’ du migrantoj jen iras,
Damono—do ilin sur voj’ preteriras.
Migrantoj parolas, Damono aŭskultas
Kaj aŭdas: «nun lin oni jam ekzekutas!...»
Tumulto piedojn al li flugiligas,—
En lia animo—senfinaj teruroj....
Kaj jen Sirakuzoj! Nur suprojn de turoj
Malalta jam suno facile origas:
Jam estas vespero!... Kaj li rapidigas
Ankoraŭ pli paŝojn,—kaj vidas—en strato
Renkontas lin lia servant’ Filostrato.
—Revenu, ĉar ĉio jam estas finita!
Li diris malgaje:—en urbon ne iru,
Mi petas vin, el Sirakuzoj foriru!
Li estas jam al ekzekuto metita.
Li kredis ĝis fin’, ke li estos trompita
Neniam de sia amik’, kaj nenio
Lin povis devigi ne kredi je tio...—
«Ho, se jam malfrui al mi estas sorto,
Kaj se mi ne povas de mort’ liberigi
Amikon, mi devas min ankaŭ mortigi:
Tirano ne diru, ke kuris de morto
Mi nur dank’ al mia anima malforto!
Al vi mian vivon volonte mi cedas,
Sed sciu, ke homoj kaj amas, kaj kredas!...»
Vespere Damon’ Sirakuzojn eniras
Kaj vidas, ke kruco sur placo jam staras,
Kaj oni jam tute amikon preparas,
Por lin ekzekuti... Kun forto traŝiras
Amason popolan Damono kaj diras:
«Mi morton deziris de Dionisio,—
Mi estas krimulo, li—nur garantio!»
En granda mirego popol’ silentiĝas...
En ĝojo amikoj tuj sin ĉirkaŭprenas,
Kaj ploras,—pri kio—neniu komprenas,
Sed larmoj el ĉiuj okuloj ruliĝas....
... Minaca tirano pri ĉio sciiĝas;
Li je amikeco tiela tre miras
Kaj verajn amikojn li vidi deziras.
Kaj jen ili venas. Kun vido afabla
Tirano renkontas amikojn kaj diras:
«Vi tute min venkis, senfine mi miras!...
Mi estas ankoraŭ por amo kapabla,
Kaj se mi ne tute al vi malagrabla,
Permesu al mi, ke en ligo mi via,
Amikoj varmegaj, por vi estu tria!»
I.
Varmega tago jam finiĝis,
Tre bela sun’ adiaŭ diris
Al tero, kaj alproksimiĝis
Trankvila nokto. Mi reiris
Al domo mia kaj koleris,
Ĉar tutan tagon mi ĉasadis,
Kaj mia ĉaso ne prosperis:
Mi eĉ ĉasaĵon ne vidadis.
Sur mia voj’ en unu loko
Al lago venis mi, kaj vidas
Sur ĝia bordo kun fiŝhoko
Konata maljunulo sidas.
Mi lin salutis: «helpu Dio!»
—Mi dankas,—maljunulo diras.
«Nu, eble, vi, pro kompanio,
Kun mi jam hejmen kune iras?»
—Ho, ne, sinjoro! mi intencas
Tre longe sidi,—dankas kore;
Vi finis ĉason, mi komencas,—
Nenion kaptis mi ankoraŭ.
Sed eble vi malmulte provos
Fiŝetojn kapti? Mi fiŝhokon
Provizan havas, tial povos
Al vi mi servi,—prenu lokon.—
Mi tuj konsentis, ĉar laciĝis
Mi kaj apenaŭ mi iradis,—
Fiŝhokon prenis kaj sidiĝis
Sur laga bord’. Ni paroladis
Pri mia ĉaso malprospera.
Al maljunulo mi rakontis
Kun fajro forta kaj sincera
Pri tio, kion mi renkontis
En ĉaso, li do tre atente
Rakonton mian aŭskultadis
Kaj nur korkaĵon diligente
Sur akvsupraĵo observadis.—
II.
Mi eksilentis. Maljunulo
Fiŝhokon sian plibonigis
Kaj diris: «kiam mi junulo
Ankoraŭ estis, mi pasigis
En ĉaso tutan tempon mian.
Sed nun mi ĉasi tute ĉesis,
Forĵetis eĉ pafilon mian,
Kaj kiel teni ĝin—forgesis.»
Je tio miris mi kaj petis,
Ke li sciigu min, pro kio
Pafilon, ĉason li forĵetis?
«Tre longa estas historio!»
Al mi malgaje li rediris,
Per griza kapo balancante,
Kaj li subite eksopiris,
Rakonti, ŝajne, ne volante.
Sed jen silenton li ĉesigas
Kaj, cigareton ekfumante,
Komencis: «eble vi devigas
Min rakontadi, atendante
Ekaŭdi ĝojan historion?
Se tiel estas, mi certigi
Vin devas, ke al vi nenion
Tre gajan povas mi sciigi!»
—Vi vane tiel opinias,—
Rediris mi al maljunulo.
«Ne vane, ĉar mi bone scias,
Pri kio pensas eĉ junulo!»
Kaj ree li eksilentinte,
Fiŝhokon sian plibonigis;
Sed post momento, ekĝeminte,
Li jam sen halto ekdaŭrigis.
III.
«Aŭskultu. Antaŭ dudek jaroj
Mi ofte kun pafil’ ĉasadis,
Kaj jen en tiuj ĉi arbaroj
Mi multajn tagojn pasigadis.
Ankoraŭ tiam troviĝadis
Multego da sovaĝaj kaproj,
Kaj en arbar’ sin renkontadis
Eĉ ursoj kaj teruraj aproj.
Jen iam vintre en mateno
Sur kampo, apud mem arbaro
Ĉasistoj estis en kunveno.
Mi ankaŭ estis. Jam hundaro
De ĉeno forte sin ŝiradis
Kaj, ne havante paciencon,
Aeron frostan nur flaradis,
Sentante baldaŭ jam komencon.
Ni ankaŭ, ĉason atendante,
Malpaciencaj jam fariĝis,
Kaj, tre mallaŭte parolante,
En ĉeno ĉiuj ni stariĝis...
IV.
Subite en densejo sonis
Trumpeto forta,—mi ektremis:
Per tio ĝi signalon donis,
Ke estas ursoj... Mi ekpremis
Pafilon mian kaj instinkte
Nevole ĉirkaŭ ekrigardis:
De mi proksime, sin arminte
Tre bone, oficiro staris.
En manoj tenis li pafilon,
Ĉe zono larĝa kaj lakita
Pistolon havis kaj tranĉilon.
Mi estis tute konvinkita,
Ke tiel brava militisto
Sendube estas kuraĝulo,
Ke vera estas li ĉasisto
Kaj tial estos ne timulo;
Sed bedaŭrinde mi eraris!...
Mi tamen devas plu rakonti...
... Mi ĉe arbara rando staris
Kaj urson tie ĉi renkonti
Mi tre esperis, ĉar mi scias
Kutimojn ursajn... Jen mi aŭdas,—
Al mi «vin gardu» iu krias...
Antaŭen bone mi rigardas
Kaj,—kia granda mirindaĵo!—
Subite mi proksime vidas
Ursegon: ĝi en arbetaĵo
Senmove kaj silente sidas
Kaj kvazaŭ pensas, kien devas
Ĝi kuri? ĉie estas baro...
Jen multepeze ĝi sin levas
Kaj tuj eliras el arbaro.
V.
Mi kelkajn paŝojn posten faris,
Min al pafilo jam almetis,
Kaj urson pafi min preparis,
Sed... ho, teruro! mi faletis
Je ŝtipo kaj subite teron
Mi tute falis kaj... ekpafis...
Por mi ekvidis mi danĝeron
Grandegan: urson mi ne trafis!
Ĝi tre rapide kun kriego
Sur min sin ĵetis kaj kun forto
Min premis, ŝiris per ungego...
Jam tre proksime estis morto!...
Mi oficiron ekrigardis—
Kaj kun teruro mi ekvidis,
Ke li sin mem nur bone gardis,
Ĉar li jam kuri for rapidis...
Tranĉilon preni mi intencis,—
Ne povis, ĉar min urso premis...
Mi fortojn perdi jam komencis
Kaj de doloro mi nur ĝemis...
VI.
Subite pafo!... Urso saltis
De mi tuj, tute min lasinte,
Kaj ĝi de mi proksime haltis.—
Jen liberecon eksentinte,
Min levis mi kun malfacilo,
Al urso mem mi alŝteliĝis
Kaj ĝin ekbatis per tranĉilo:
En gorĝon rekte ĝi eniĝis...
Mi bone trafis,—urso mortis.
Ĉasistoj ĉiuj tuj kunvenis,—
Sed mi malforton ne elportis
Kaj falis... Ili min subtenis
Kaj portis al glitveturilo...
Subite vidas mi—aliris
Kun sia bela batalilo
Jen oficiro; li ekmiris:
«Ho, kio tie ĉi fariĝis?
Mi estas tute ekfrapita!
Sinjoro, vi ekmalsaniĝis?»
Per tio ĉi indignigita,
Ekkriis mi: «arogantulo!
Vi ĉion tute bone vidis,
Sed vi, malnobla timemulo,
De mi forkuri ekrapidis!»
Kaj en incito mi minuta
Min levis el glitveturilo
Kaj lin kun mia forto tuta
Mi tuj ekbatis per tranĉilo...
Mi vidis sangon, aŭdis krion,
Sed mi nenion jam komprenis,
Ĉar tute perdis mi konscion...
Mi falis.—iu min subtenis....
VII.
Mi sen konscio longe restis,
Kaj kiam mi ekkonsciiĝis,—
En malsanejo mi jam estis.
Vespero jam alproksimiĝis...
Nenion tute mi komprenis...
Tre longe kuŝis mi silente
Kaj ion rememori penis...
Jen venis iu. Tre atente
Li ekrigardis min kaj diris:
«Nu, ĉu pli bone vi vin sentas?»
Li tute ĝis mi mem aliris,
Murmuris: «bone, mi kontentas...»
Proksime li de mi sidiĝis
Kaj ekparolis: «nu, ĉasisto,
Vi eble jam ekprudentiĝis?
Respondos jam al esploristo?»
Je tio ĉi mi tre ekmiris
Kaj ne respondis; li daŭrigis:
«Al mi pli frue vi ja diris,
Ke lin sendube vi mortigis...»
Subite ĉion mi komprenis...
Ekkriis laŭte mi, ekpenis
Min levi,—kaj denove svenis:
Malsana korpo ne eltenis!...
VIII.
Terure tempon mi pasigis!
Kaj mia korpo kaj animo
Suferis... ho, de viv’ senigis
Mi homon!... Kun senfina timo,
Malpacience mi atendis
Severan juĝon,—mi ploradis,
Al Dio mi petegojn sendis,
Mi ĝemis, mi freneziĝadis!
Sed baldaŭ tute mi saniĝis,
Suferojn parte mi eltenis
Kaj nun pli forta mi fariĝis.
Kaj jen terura tago venis:
Nun mi, anstataŭ malsanejo,
Kun malmodera tremo vidis,
Ke en majesta mi juĝejo
Sur benko de juĝatoj sidis.
Min puno tute ne timigus,
Mi ĝin eĉ volis en animo,
Ĉar sole ĝi min liberigus
De min preminta ŝarĝa krimo...
Sed mi timegis, ke ĵurintoj
Min sen bedaŭro ekkulpigos
Kaj de aliaj mortigintoj
Min tute ne diferencigos.
Ho, Dio! mi, honesta homo,
Eterne estos kondamnita
Kaj mia senmakula nomo
De ĉiuj estos mallaŭdita!...
IX.
Jen ekparolis prokuroro;
Mi tre atente aŭskultadis,—
Sed frapis forte mia koro,
Kaj mi nenion komprenadis...
Li finis; advokat’ komencis
Pravigi min,—li multe penis;
Kaj lin kompreni mi intencis,
Sed vane: ree ne komprenis!...
Nur tion bone mi sciiĝis,
Ke nun mi estas en juĝejo,
Ke malbonulo mi fariĝis
Kaj estos en malliberejo...
X.
Ĵurintoj iris konsiliĝi,
Post ili ankaŭ nun juĝantoj
Eliris,—eble por nutriĝi...
Mi restis sola kun gardantoj.
Duono pasis nur da horo,
Ĵurintoj dum konsiliĝadis,
Sed mia malfeliĉa koro
Centjaron kvazaŭ suferadis!
Priskribi, kio min turmentis
En tiu temp’—ne estas eble,
Kaj kion tiam mi trasentis,
Por mi eĉ mem ne kompreneble!
Se povas vi vin mem prezenti
Starantan antaŭ pafilego,
Ekpafi preta,—kion senti
Vi devus,—mia jam timego,
Kredeble, estos komprenita;
Alie—tute kun nenio
Ĝi povas esti komparita!
Esperis sole mi je Dio...
Subite pordo malfermiĝis:
Ĵurintoj kaj juĝantoj venis...
Al mi kapturno komenciĝis,
Mi ŝanceliĝis kaj eksvenis...
XI.
Konsciiĝinte, mi min trovis
Sur lito, hejme; min domanoj
Ĉirkaŭis,—mi do movi povis
Nek per piedoj, nek per manoj,
Ĉar tute mi ekmalfortiĝis...
De ŝarĝa krimo pravigita,
Honesta ree mi fariĝis,
Sed longe estis mi premita
Per tio, ke animo mia
De krimo estas pravigita
Per juĝo homa, sed ne Dia!
De tiu tempo mi forlasis
Jam tute ĉason kun pafilo,
Kaj, krom fiŝhoko nur, mi ĉasis
Jam kun nenia batalilo...»
Li eksilentis. Jam finiĝis.
Malluma nokto, kun rideto
Mateno roza proksimiĝis,
Nebulo flugis sur lageto....
Kaj jen, levinte nin, de lago
Ni kun akiro nun foriris.
Nur kiam venis hela tago,
Al domo mia mi aliris.